Pernelyg sudėtingas klausimas. Manau pati didžiausia „geranoriškiausių motinų“ daroma klaida, dėl kurios vėliau kyla labai daug kančios ir problemų yra perdėtas rūpestis kitais ir pilnas savęs atsisakymas. Tai neišvengiamai sukelia nuovargį, perdegimą, o taip pat ir pyktį bei pastovius nuvertinimo ir bejėgiškumo jausmus. Visa ta įtampa ir nepasitenkinimas dėl savo apgailėtinos egzistencijos dažniausiai neišvengiamai persikelia ir į santykius su vaikais ar su sutuoktiniu. Mielos mamos, nepamirškite, jog sveika meilė vaikams prasideda tik nuo sveikos meilės sau. Neišmokusios mylėti, rūpintis, lepinti ir globoti savęs negalėsime nuoširdžiai mylėti ir rūpintis nei savo vyrais nei vaikais.
Pateiksiu pavyzdį iš savo praktikos. Žinoma, ši istorija yra nuasmeninta ir pakeista, visi panašumai su realiu žmogumi yra tik atsitiktiniai.
Vilija, 29m. Ištekėjusi, šiuo metu augina 4 mėn. ir 2 m. dukrytes, baigusi VU prancūzų kalbą, dirbo leidykloje vertėja. Vyras – dirba vadybininku. Šeima gyvena gerai, sutaria, buitis sutvarkyta.
Kreipėsi dėl to, kad jaučiasi labai blogai, visiškai nebeturi jėgų, verkia, nes gimus antrai mergaitei, labai pasikeitė pirmosios elgesys – ji nustojo būti savarankiška, nuolat kabinasi į mamą, zyzia arba guli ant lovos ir širdį draskančiu balseliu verkia „mama, mama“. Ji jaučia, kad nebegali to ištverti, kartais tiesiog aprėkia dukrą, o kartais kyla noras ją suimti į rankas ir stipriai pakratyti. Ypač vargina užeinančios mintys, kad ji gali „nebeištverti“ ir ką nors blogo padaryti savo vyresnei dukrytei, bijo, kad nesusivaldžiusi galėtų ją net nužudyti, dėl to ypač stipriai išgyvena, jaučiasi nenormali, sutrikusi, bet dažniausiai tiesiog „bloga mama“. Kartais netgi galvoja, jog geriau jai būtų negyventi, nes jos vyrui be jos būtų tik geriau.
Pirmas įspūdis: stambi, mielai jaukiai apsirengusi – šviesios kelnės, pastelinių spalvų marškiniai. Gražūs ir malonūs veido bruožai, labai šilta šypsena – be galo motiniška, švelni moteris, nežiūrint antsvorio, iš jos tiesiog spinduliuoja švelnumas, gerumas ir meilė. Mudviem pradėjus kalbėtis mane aplanko aiškus suvokimas, net nejaučiu poreikio ko nors ir pasiklausti, kad jos vyras be galo stipriai ją myli ir, kad jų santykiai iš tiesų labai šilti ir artimi. Kalba maloniu, tyliu, aksominiu balsu. Pirmojo pokalbio metu beveik visą laiką praverkia. Man darosi labai jos gaila.
Psichoterapijos eiga. Vilijos būklė taip pat verčia mane stipriai nerimauti, suvokiu kad ji jaučiais labai blogai, todėl jau pirmojo susitikimo metu ilgai jai aiškinu, kad jei nepadės psichoterapinės konsultacijos, gali tekti pradėti vartoti vaistus. Kažkaip stipriai struktūruoju visą mūsų pirmąjį pokalbį, ko paprastai niekuomet nedarau, tačiau šiuo atveju tikrai daug ir ilgai aiškinu ir mokau, kad jai būtina turėti savo erdvės, ir savo asmeninio laiko, kaip būtina nustatyti ribas vaikui, nes vyresnioji dukra taip reaguoja ne dėl to, kad ji buvo prasta mama, o kaip tik priešingai – dėl to, kad ji buvo labai labai gera, per daug gera mama. Juk geras mamas taip sunku palikti! Štai ir jos vyresnė negali susitaikyti, kad tokia pačia geriausia pasaulyje mama nuo šiol teks dalintis su mažąja sesute. Jaučiu stiprų Vilijos pasipriešinimą – ji nesutinka, sako, kad jos visa gyvenimo prasmė yra šeima ir vaikai. Net jei ji ir turėtų laiko sau, nieko kito nenorėtų veikti, kaip tik kad būti su savo šeima. Vyras, vakare grįžęs namo iš darbo, nuolat kalbina ją atsitraukti nuo vaikų, pailsėti. Bando pasiūlyti jai įvairių užsiėmimų, tačiau ji nesutinka, negali net pagalvoti, kad jos vaikus kad ir trumpam laikui galėtų pažiūrėti kas nors kitas. (Mintyse padėkoju Dievui, kad davė jai tokį supratingą sutuoktinį ir pasidžiaugiu, kad turėsiu gerą sąjungininką savo darbe, nors jis to ir nežinos. Jos vyras iš tiesų bando išgelbėti jų poros santykius ir atgauti savo žmoną ir mylimąją, tuo tarpu kai Vilija yra visa galva pasinėrusi į motinystę ir jau baigia joje visiškai nuskęsti).
Jos tėvai taip ją auklėjo. Vilija turi 8 m. jaunesnį brolį, kurį nuo pat mažens nuolat globodavo. Vyresnėse klasėse svajojo tapti vaikų namų auklėtoja, laisvalaikiu ten lankydavosi ir planuodavo, kaip galėtų įsivaikinti kokį našlaitį.
Daug konfrontuoju, daug patarinėju, aiškinu – kaip turėtų atrodyti jos diena, duodu knygą kaip nebijoti auklėti vaikus, stengiuosi ją motyvuoti rūpintis ir savimi ir būtinai lankyti psichoterapiją, susirasti padėjėją, auklę, savo hobį ir t.t. Viskas lyg atsitrenkia į kokią sieną, tačiau aš taip pat nenusiteikusi pasiduoti.
Jau antrojo susitikimo metu Vilija atrodo kiek geriau, tačiau pasakoja, kad vis dar labai sunku, kad ypač sunku ryte, kuomet pagalvoja, kad jos laukia tokia pati diena, ta pati rutina, ta pati smėlio dėžė, tie patys darbai, namai ir t.t. Vėl verkia.
Aš kalbu apie tai, kad ji jaučiasi kaip kalėjime ir kad santykiai su vaikais ir atsakomybė už juos yra ta našta, kuri taip slegia. Ji vėl priešinasi, juk viskas buvo gerai, kol nebuvo antro vaiko, pastojo planuotai, jautėsi puikiai, šeima ir yra jos gyvenimo tikslas. Aš: kad jos rūpestis vaikais yra perdėtas, kad matyt jai taip lengviau nematyti kažkokios tuštumos savo gyvenime. Ji save apleido, nieko sau neleidžia, kaip jos santykiai su vyru? Ji ima papasakoja, kad pradžioje jie užmiega trise, su mažąja, bet vėliau, nuo pusės nakties ateina ir vyresnė mergaitė, o vyras tuomet kraustosi į kitą kambarį. (Vargšas vyras, patyliukais galvoju, juk jis turėtų būti labai alkanas jos dėmesio, meilės ir fizinio artumo). Garsiai tik įvardiju tai, kad jiems abiem turėtų būti labai sunku. Staiga ji pradeda verkti, sako, kad jaučiasi labai pasiilgusi savo vyro. Manau, kad šis suvokimas ir buvo tam tikras „lūžis“ terapijoje. Per šias ašaras ir skausmą sugrįžo į gyvenimą Vilija, kaip mylinti žmona ir savo vyro gyvenimo partnerė ir tai padėjo jai bent truputėlį iškelti galvą virš vandens ir liautis dusti. Vėliau mes dar ne kartą kalbėjomės apie daug ką, toliau daviau skaityti knygas. Vilija yra jautrus ir išsilavinęs žmogus, ji puikiai sugebėjo pasinaudoti psichoterapijos teikiama pagalba. Susirado auklę ir paprašė daugiau savo tėvų pagalbos, pradėjo išeiti iš namų, griežtai nenusileisti savo vyresnėlei, sakyti jai „ne“, nustatyti ribas ir dienos ritmą. Nors viskas gyvenime keitėsi iš lėto, Vilijos dvasinė būsena gana greitai ėmė gerėti ir vaistų gerti jai neprireikė.
