Atvirai apie motinystę

 ATVIRAI APIE MOTINYSTĘ

Vaizdiniai bei išankstinės nuostatos

Aš pati troškau turėti vaikų nuo mažumės. Augdama dažnai svajodavau, jog tapusi mama būsiu pati geriausia, pati meiliausia ir rūpestingiausia mama savo vaikui. Motinystę suvokiau kaip kažką panašaus į  rausvai rožinį saldų, pienu ir vanile kvepiantį paauksuotą debesėlį. Galbūt dėl to, kad pati mažai tos besąlygiškos meilės patyriau vaikystėje, buvimas mama mano sąmonėje siejosi vien tik su šiltais, artumu ir švelnumu persmelktais jausmais ir būsenomis. Svajodama apie savo būsimą vaiką vidinėmis akimis matydavau kūdikį – rausvaskruostį, besišypsantį, papurusiais plaukais, mėlynakį mažylį, kurį, žinojau jau nuo paauglystės, – mylėsiu be galo stipriai. Aš, kaip ir daugelis moterų, su kuriomis dabar man tenka nerti į audringas psichoterapijos bangas, buvau įsikibusi į tam tikrą fasadinį, nusaldintą ir stipriai idealizuojamą motinystės įvaizdį. Manau taip nutinka mums visoms dar ir todėl, jog vien tik šviesiąją ir maloniąją motinystės pusę matyti ir girdėti skatina reklaminiai paveikslėliai. Besišypsančiomis, laimingomis mamomis ir kūdikiais mirgėte mirga mūsų televizijos, internetas ir socialiniai tinklai.

Realūs jausmai, tapus motina

Tai, kokia iš tikrųjų gili, atverianti ir perkeičianti moters esmę yra motinystė ėmiau suvokti jau tik po savo vaikų gimimo. Pirmiausia tapus mama, mane lyg šaltas, nemalonus dušas visiškai netikėtai užgriuvo ypatingai keisti ir sunkūs bejėgiškumo, pažeidžiamumo, liūdesio, nevilties, milžiniškos atsakomybės ir priklausomybės nuo savo kūdikio išgyvenimai. Jaučiausi ypatingai jautri ir pažeidžiama, lyg staiga mano siela būtų netekusi savo įprastų apsauginių mechanizmų. Tai, kas mano šeimai atrodė kaip paprasta kasdienė rutina, slėgė mane nepakeliama našta. Ilgais laikotarpiais jausdavausi gyvenanti „lyg be odos“. Visa, kas tik susiję su kūdikiu buvo ypatingai jautru ir labai greitai mane galėdavo išvesti iš pusiausvyros ar privesti iki ašarų.

Kitas labai sunkus jausmas, kurį tik po truputį ir per ilgą laiką išmokau šiaip taip ištverti, buvo bejėgiškumas ir visiškas kontrolės jausmo gyvenime praradimas. Galiausiai tik mano pačios psichoterapija man padėjo įsivardinti tai, kas iš tiesų vyko su manimi. Suvokiau, kad tokia trapi ir pažeidžiama jaučiuosi dar ir dėl to, kad tik gimus pirmajam savo vaikui iš tikrųjų pagaliau tapau mama. Vadinasi, aš lyg koks drugelis išsiritęs kokono, šia prasme buvau trapi „naujagimė mama“ ir jaustis tokia nestabilia ir pažeidžiama buvo visiškai  natūralus dalykas.

 Vėliau teko patirti ir tai, jog motinystė absoliučiai ir neatšaukiamai susijusi su liūdesiu. Tapusi mama jokiais būdais negali išvengti tam tikrų sunkių, juodų akimirkų, o kartais ir iš esmės tikra giliai depresyvių būsenų. Gaila, kad mano psichiatrijos studijų ir rezidentūros metu šiai problemai nebuvo skirta nei vienos paskaitos, nei vieno seminaro ir viską teko suvokti tik patyrus savo pačios kailiu nepaliaujamai ir atkakliai dirbant bei mokantis iš pacienčių, patiriančių motinystės laikotarpio krizes.

Psichoanalizės teorijos

 Psichoterapijos studijos jau leido surasti geresnių paaiškinimų tam, kas darosi su mama. Narcizmo teorija mums kalba apie „idealios mamos“ ir „idealaus kūdikio“ koncepcijas. Šie vidiniai vaizdiniai neretai, kaip nutiko ir man, gyvuoja daugelį metų iki moteris tampa mama. Paprastai jie neatlaiko realybės ir dūžta palikdami vien tik skausmą ir ašaras. Kaip atsvarą narcizmo teorijai, mes turime tikrai genealią D.W. Winnicott „pakankamai geros mamos“ koncepciją. Mūsų vaikai išmoko mus, kad nėra idealių mamų, ir klaidų augindamos vaikus pridaro visos. D.W.Winnicott motinos kaip palaikančios aplinkos, kaip gyvos ir šiltos auginančios terpės, emocinio glėbio, laikančio naujagimį, sąvoka leidžia pagaliau turėti atramą po kojomis vidine prasme. Tačiau net ir šioje koncepcijoje mano galva, didesnis dėmesys vis tik skiriamas kūdikiui ir mamos tam tikra prasme lyg paliekamos nuošalyje su savo išgyvenimais. Niekas pernelyg nesureikšmina kaip pačios motinos išgyvena šiuos susidūrimus. Jos taip ir paliekamos su tais pačiais amžinais klausimais – kaip aš išgyvenu savo kūdikio atsiradimą, ką man tai reiškia, kaip tai mane pakeitė ir kas manęs dabar laukia toliau.

Vidinis gedulas ir tapimas mama

Jau pati tapusi psichoterapeute ir kas savaitę nemažai valandų praleisdama besikalbant su motinomis aš labai ilgai mąsčiau, kaip jos padėti geriau suprasti savo reakcijas į naujagimį. Ir vis dėl to, teko pripažinti naują ir svarbią tiesą. Nors motinos ir džiaugėsi, kad į jų gyvenimus įsiveržė vaikas ir nauja gyvybė, pilna ateities lūkesčių ir vilčių, tuo pat metu kažkas jų viduje buvo negrįžtamai prarasta. Šalia viso džiugesio ir euforijos vyko slaptas ir tylus gedėjimo procesas.  Būtent apie šią savo jausmų dalį daugybė moterų iki terapijos negalėjo niekam papasakoti. Moterys ilgėjosi savo ankstesniojo, dabar jau prarastojo „Aš“ arba savasties. Kuo daugiau analizavau šiuos jausmus su savo pacientėmis, tuo labiau keitėsi pirminis saldus ir rausvas motinos su kūdikiu vaizdinys. Motinos neretai išgyvendavo „paslėptus“ jausmus, tokius kaip:

• Sunkiai apibrėžiamas mirties, praradimo, tuštumos jausmas
• Gedulas ir liūdesys
• Praradimas ir jausmas, kad niekas (įskaitant ir pačią motiną) jau niekada nebebus taip, kaip buvo iki kūdikio gimimo
• Bejėgiškumas ir pyktis
• Asmenių ribų praradimo jausmas
• Laiko struktūros/ribų praradimo pojūtis
• Kontrolės savo gyvenime bei gyvenimo vientisumo jausmo praradimas
• Jausmas, kad kūdikis laiko prikaustęs mamą prie savęs lyg grandine

Kūdikis iš tiesų mums atneša labai daug džiaugsmo, laimės, euforijos ir pripildo gyvenimą meilės. Tačiau pripažinkime ir tai, kad vaikai mūsų gyvenime taip pat labai daug ir atima, ir maža to, dar daug ir sugriauna. Pirmiausia sugriauna jau minėtą gyvenimo vientisumo jausmą, kada visa rutina, dienos ir laiko struktūra ima suktis vien tik aplink kūdikį. Tapus motina neretai labai skausmingai tenka taikytis su tuo, kad visos tavo veiklos, mintys, jausmai, savęs suvokimas nuo šiol nuolat ir nuolat yra pertraukiamos. Šis vienovės praradimo jausmas yra varginantis bei keliantis susierzinimą.

Kitas labai svarbus procesas, kuris vyksta motinystės metu moters sieloje, – tai moters „Aš“ arba savasties esminiai pokyčiai. Dabar, kada moterys vis dažniau gimdo vaikus vyresniame amžiuje, būdamos jau įsitvirtinusios gyvenime ir nemažai pasiekusios karjeroje, šie vidiniai procesai tampa tik dar skaudesni ir sunkesni. Kalbu apie tai, jog neretai tapus mama vyresnės moters viduje kietos, vertinamos profesionalės, šiuolaikinio „Moters Kario“ arba „Business Woman“ vietą užima visiškai kitokia savo esme, minkšta ir išskydusi motiniška savastis. Buvusi dominuojanti identifikacija turi pasitraukti bei užleisti valdžią kitai. Jos abi negali dominuoti, jos abi – tiesiogine to žodžio prasme yra visiškai ir absoliučiai nesuderinamos. Motinai pirmiausia rūpi jos kūdikio poreikiai, ji palieka neatsakytus skambučius, meta įpusėjusi savo įsipareigojimus ir darbus bei puola juo rūpintis. Tuo tarpu „Business Woman“ yra kieta profesionalė. Ji leidžia moteriai savo viduje susikaupti ir nustumti į šalį absoliučiai viską bei visas jėgas ir dėmesį skirti tam, kad pajėgtų lygiai su vyrais verslo džiunglėse sumedžioti mamutą arba, kitaip tariant, uždirbti įmonei tą milijoną. Ši stipri, karinga vidinė moteris jaučiasi labai įžeista, pikta ir nepatenkinta, kada moteris tampa motina ir įpuola į savotišką „rūpinimosi savo kūdikiu beprotybe“. Jai skauda, ji įžeista. O ir pati moteris po gimdymo jaučia, kad jos kietoji profesionalė turi pasitraukti į šešėlį, – bent jau kuriam laikui. Visa tai nepraeina veltui, šie vidiniai pokyčiai sukelia nerimo, skausmo ir liūdesio jausmus.

Kita savastis, kurios praradimas ne mažiau skausmingas – tai atsisveikinimas su savimi, kaip laisva ir nerūpestinga mergaite, kuri gali skraidyti svajų sparnais ir niekuo šiam pasaulyje  iš esmės nesirūpinti. Mergaitė turi užleisti vietą rūpestingai ir atidžiai motinai. Jos abi taip pat iš esmės nesuderinamos. Moteris, tapusi motina pasikeičia, nevaržomas skrajojantis mergiškumas jos viduje užleidžia vietą švelniam, šiltam ir žemiškam motiniškumui.  

Savęs praradimo jausmas

Šis dalies savęs praradimas yra neaiškus ir sunkiai įsisąmoninamas pačiai motinai, o be pagalbos jį sunku ir atpažinti, ir įvadinti. Tai neretai būna išgyvenama kaip tam tikros migla apgaubtos, chaotiškos sąmonės būsenos, kurių metu neretai būna jaučiamas stiprus nerimas, įtampa, arba panika, o kartais ir derealizacija bei depresonalizacija. Gali apimti jausmas, kad tavo viduje nuolat kažkas miršta. Moteriai tampa vis aktualesni klausimai:

• Kas aš esu iš tikrųjų?
• Ar aš tik mama ir maitintoja?
• Ar aš sugebėsiu būti tuo, kuo buvau iki šiol?
• Ar aš dar esu, ar dar pajėgiu būti kas nors kitas, nei vien tik atrama savo vaikui?
• Kaip mane pakeitė kūdikio gimimas?
• Kokiu žmogumi aš tampu/tapau dabar?
• Ar esu vis dar mylima ir patraukli savo vyrui?

Savasties  jausmą labai stiprina santykiai su kitais žmonėmis, tačiau po gimdymo nereta moteris patiria izoliaciją ir vienatvę.

Atrodo, jog motinystė yra tokia būsena, kuomet viena savastis susitraukia, sunyksta tam, kad galėtų atsirasti erdvės naujai savasčiai ir tam, kad taip galėtų iki galo atsitikti, buvusi moteriška savastis turi išgyventi gana intensyvią transformaciją. Psichoterapija didele dalimi ir yra mokslas apie vidinį keitimąsi ir transformaciją. Visa gydymo teorija pagrįsta tuo, kad net ir suaugęs žmogus gali iš esmės viduje pasikeisti, pasinaudodamas savo įžvalgomis ir profesionalo pagalba. Dar J. Lacan teigė, jog mes visą laiką esame besikeičiantys viduje ir kad mūsų savastis yra laikas nuo laiko nepaliaujamai tirpinama pasąmonėje. Čia ir prieiname prie įdomios įžvalgos, jog mūsų „Aš“ nėra kažkoks nedalomas, kietas „branduolys“ ar centras/taškas. Jis yra interaktyvus artimų ryšių su kitais dalyvis, o taip pat nuolat ir nuolat vykstančių derybų tarp išorės sąlygų ir pasąmoninių troškimų subjektas. Kitaip tariant mūsų savasties branduolys paradoksaliu būdu vizualiai turbūt būtų labiau panašus ne į apvalų ribotą darinį, bet į tinklą arba, į ištįsusį, išsišakojusį ir susipynusį su kitų žmonių savastimis gyvą ir nuolat besiskleidžiantį augalą. 

Moters tapimo motina ir moters pajautimo savęs kaip motinos (motinystės jausmo) formavimosi procesą galime prilyginti tam tikrai tapatybės arba vidinės identifikacijos krizei, konfliktui, nuolatinei įtampai tarp naujos ir senos moters savasties  (Self).

Motinystė ir identifikacijos krizė

Suaugusi moteriška savastis:

• Turi aiškias ribas
• Aktyvi/Sąmoninga
• Pajėgi
• Veikli
• Autonomiška
• Kieta (sąlyginai vyriška)

Besiformuojanti motiniška savastis:

• Ribos aptirpusios
• Pasyvi
• Sujaukta/bejėgė
• Dažnai pasimetusi
• Gerokai labiau priklausoma nuo kūdikio, vyro bei ryšių su kitais
• Minkšta (sąlyginai moteriška)

Motinystės krizės metu buvusi moteriška savastis neretai patiriama kaip negrįžtamai prarasta. Naujosios motinystės identifikacijos patiriamos kaip nežinomybė, neaiškus pavidalas, migla aptrauktas horizontas ir tai pradžioje gali labai gąsdinti. Mano galva, moteriškos savasties sunykimo ir suirimo procesas yra nepaprastai svarbus ir kūniškai apspręstas, archaiškas dalykas. Ši savastis turi galėti sunykti, pasitraukti, likti šešėlyje, taip pat dar ir tam, kad jos fone galėtų laisvai ir nevaržomai imti reikštis nauja gimusio kūdikio savastis. Mes moterys, esame pajėgios ištverti ypatingai sunkias sumišimo, pasimetimo ir chaoso būsenas, kurias galima prilyginti tam tikriems psichotiniams išgyvenimams. Mes esame pajėgios paimti į savo jautrų, tvirtą ir švelnų glėbį kūdikį ir palydėti jį į gyvenimą, suteikti erdvę jo savasčiai skleistis mūsų pačių viduje. Jei tik suvoksime, ką tai reiškia pirmiausia mums pačioms.

Psichoterapija – kelionė, kuri gali išgydyti

Kiekvienai moteriai motinystės transformacija yra didelis iššūkis ir kvietimas į vidinę kelionę. Tik paleidusios rausvai rožinį nusaldintą paveikslėlį apie save ir išdrįsusios nerti į nežinomas sielos gelmes, mes galime įgyti stiprybės ir jėgos, kurios niekada anksčiau neturėjome. Tačiau tam reikės be melo ir apgaulės, atvira širdimi priimti tuos pavidalus, kuriuos tenai sutiksime. Mūsų laukia kova su savo pačių aikštinga ir išlepinta persona. Prireiks drąsos liestis prie tamsių ir gličių savo juodosios, šešėlinės pusės paslapčių, tam, kad kelionės pabaigoje taptume pajėgios išvysti savo tikrąjį, net jei ir sužalotą ar verkiantį sielos veidą.

Senoji kinų išmintis sako, kad kiekviena, net ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio. Kad galėtume jį žengti, nepaprastai svarbu yra suvokti, kad šiuo keliu visiškai nebūtinai turime eiti vienos. Juo galime keliauti kartu su draugėmis/pakeleivėmis. Motinystėje ir taip labai daug vienišumo. Gimus kūdikiui daugelis moterų pačios jaučiasi žiauriai pasiilgusios savo motinos dėmesio, meilės ir rūpesčio bei lepinimo. Gerai, jeigu mūsų laukia toks motiniškas ir palaikantis glėbys. Gerai, jei šioje kelionėje galime eiti drauge su bendrakeleive – vyresne moterimi – vedle. Ir dar geriau, jei prie mūsų prisijungia ir mumis rūpinasi kitos panašiose gyvenimo situacijose atsidūrusios moterys.

Socialinis projektas „Būti mama“ kviečia visas moteris, susiduriančias su motinystės sunkumais pasidalinti savo išgyvenimais bendraminčių/bendrakeleivių psichoterapinėje grupėje. Grupės tikslas pirmiausia yra palaikyti ir paremti, būti ta auginančia aplinka kiekvienai dalyvei, aiškiai ir iš tiesų pažinti save. Galiausiai, išmokyti moteris pačioms sau pabūti tomis motinomis, kurių kartais mums visoms taip nepaprastai reikia.