Ar įmanoma apibūdinti, kas yra „gera mama“?

„Gera mama“ tai tikrai vienas iš stipriausiai įsišaknijusių stereotipų mūsų visuomenėje. Ir, mano galva, vienas iš pridarančių mums daugiausiai žalos. Jis man primena, kai į klausimą kaip jautiesi, atsakoma – „normaliai“. Juk nėra tokio jausmo – „normaliai“ ir nėra tokios mamos kuri sugebėtų būti vien tik „gera mama“ ar jausti savo vaikams vien tik taip vadinamus „gerus jausmus“. Mama savo vaikui (kaip, beje, ir vaikas savo mamai) jaučia galybę visokiausių jausmų ir jų niuansų žmonių santykiuose niekuomet niekas nebūna nei paprasta nei sudėtinga. Ką tik gimęs vaikas iš tiesų visai neprimena angelo su sparneliais ar veidelio iš atviruko – jis gimsta raudonas, susiraukšlėjęs ir suglamžytas, rėkia, šlapinasi, tuštinasi, nemiega naktimis, bet reikalauja dėmesio, reikalauja būti paimtas ir priglaustas ir t.t. Ir be to, visa tai verčia daryti tuojau pat, juk jam negali paaiškinti, kad esi pavargusi, išsekusi, kad dabar pati norėtum valandėlę pažiūrėti mėgstamą filmą ar pati būti apkabinta ir priglausta… Tuo metu mama, kuri yra nusiteikusi vien tik „geroms emocijoms“, netikėtai gali pradėti jausti, kad kūdikis ją varginą, slegia, sekina, siutina ar „laiko prikaustęs lyg grandine prie savęs“ ir kad viso to jai jau tiesiog yra per daug. Tačiau jei jos galvoje styro tvirtai įleidęs šaknis „geros mamos“ stereotipas – tuomet ji ima slėpti ir neigti tuos savo išgyvenimus, kuriuos laiko netinkamais t. y. taip vadinamas „neigiamas emocijas“ – pyktį, susierzinimą, nusivylimą, liūdesį, skausmą ir kt. Bijo jausti tai ką jaučia, o ką jau kalbėti apie pasidalinimą tais jausmais su vyru ar artimaisiais, juk jų akyse ji taip trokšta atrodyti „gera mama“.  Dažniausiai to pasėkoje moteris  ima vis blogiau ir blogiau jaustis: nenormali, nesveika, sutrikusi, sugniužusi, netikusi ir kt. Ačiū Dievui, jei netoliese yra brandesnių moterų, kurios gali padėti jai pasijusti suprasta ir patikinti, kad taip jaustis auginant mažus vaikus yra visiškai sveika ir natūralu.