Mes gyvename ir judame santykiuose su kitais lyg žuvys vandenyje, sakė Sigmundas Foulkes (Sigmund Fuchs, 1898-1976). Žmogus – bendruomeninis, egzistuojantis grupėmis gyvūnas. Be savo gaujos, bandos, spiečiaus, be „savų bendraminčių“ būrio ar kitokios grupės mūsų individualumas nieko vertas. Žmoniškam tapatumui pačia bendriausia prasme yra gyvybiškai svarbus priklausomybės jausmas. Šis jausmas yra mums tiek įprastas ir taip įaugęs į kraują, jog paprastai mes patys labai retai apie jį tesusimąstome. Juk žuvys nežino, kad jos gyvena vandenyje ir joms tai nė kiek netrukdo plaukioti. Panašiai kaip žuvims reikalingas vandenyje ištirpęs deguonis, taip ir mums, mūsų sielos gyvybei ir sveikai savasčiai palaikyti gyvybiškai svarbus yra susietumo su kitais žmonėmis jausmas kaip ir jausmas, kad esi dalis kažko, didesnio negu tavo asmeninis Ego: esi narys šeimos, profesinio klano, bažnytinės bendruomenės, senų draugių ratelio ar kt. Gal todėl mums sunkiausia ištverti atskyrimą, nes nėra didesnio skausmo, nei būti išvarytam iš savo gaujos ar kokia kita prasme patirti ištrėmimą fizinį ir dvasinį. Juk net ir labiausiai užkietėję nusikaltėliai bijo karcerio – visiško atskyrimo keliamų kančių. Gal todėl turėtų kelti nuostabą ir tai, kad iki šiol tiek mažai žinome apie grupinius procesus, jų dinamiką ir grupės kaip visumos psichologiją.
Pasaulyje ir Lietuvoje egzistuoja labai daug įvairiausių grupių ir šiaip žmonių susibūrimų, skirtų patenkinti patiems įvairiausiems žmonių poreikiams. Šiame straipsnyje didžiausią dėmesį skirsime taip vadinamoms psichoterapinėms grupėms, tai yra tokioms grupėms, kurias lankantys žmonės jų dėka gauna jiems reikalingą pagalbą ir įgyja sugebėjimą geriau tvarkytis su iškylančiais sunkumais gyvenime už grupės ribų.
Kas yra grupinė terapija?
Grupinė terapija – tai psichoterapijos rūšis, kuomet psichoterapinis darbas vyksta žmonių grupėje. Paprastai manoma, jog grupinė psichoterapija yra labiau stimuliuojanti, intensyvesnė ir padeda pasiekti panašių terapinių tikslų kaip ir individuali psichoterapija, tik su mažesnėmis pastangomis ir per trumpesnį laiką. Be to, tradiciškai grupinė terapija kainuoja šiek tiek pigiau nei individuali. Būtent todėl ir buvo sugalvotos grupinės sesijos, nes pastebėta, jog ir patys žmonės, net ir be profesionalų priežiūros, gali nemažai padėti vieni kitiems. Juk kitų problemas pastebėti mums yra žymiai lengviau, kaip ir numatyti jų kilmės priežastis bei pagalbos būdus. Nors tam tikrus dalykus grupėje gali būti labai sunku ar net neįmanoma atskleisti, daugeliu atveju, tai atsveria faktas, jog ne tik grupės terapeutas ar kiti grupės nariai, bet ir pati grupė kaip visuma tampa dar vienu, ir neretai pačiu svarbiausiu terapiniu veiksniu. Tai yra įmanoma dėl tam tikro paradokso buvimo: nors grupę sudaro daugiausia kenčiantys ar vienaip ar kitaip sutrikę žmonės, kurie patys atėjo pagalbos dėl savo sunkumų, pačioje žmonių grupėje, sudarytoje terapiniais pagrindais, egzistuoja visos būtinos sveikos žmogaus asmenybės dalys, kurių parama ir pagalba yra tokia svarbi kiekvienam atskiram grupės nariui. Manoma, jog panašiai kaip žmogus yra biologinis vienetas, taip jau nebe atskiras individas, bet būtent žmonių grupė ar, paprastai šnekant, bendruomenė yra psichologinis asmenybės vienetas.
Kaip vyksta darbas grupėse?
Paprastai psichoterapinėje grupėje be vedančiojo yra nuo 5 iki 12 narių. Dažniausiai grupė renkasi vieną kartą per savaitę (grupinėje analizėje gali būti ir du susitikimai per savaitę), populiariausia vieno užsiėmimo trukmė yra 1,5h. Kiekviena psichoterapinė grupė turi atskiras nusistovėjusias grupės susitikimų taisykles (laiką, vietą, trukmę, periodiškumą, mokestį ir kt.), tačiau svarbiausia, be abejo yra tik toje grupėje egzistuojanti autentiška buvimo drauge emocinė atmosfera, tradicija, arba taip vadinama grupės aplinka/terpė. Grupę paprastai veda psichoterapeutas, kartais su kolega ar asistentu, tačiau egzistuoja ir tokios grupės, kuriose nėra vedančiojo, o visi jos nariai yra lygiateisiai: ir duodantys, ir gaunantys pagalbą – daugiausia taip veikia savitarpio paramos grupės, tačiau panaši tradicija egzistuoja ir grupinėje analizėje. Paprastai psichodinamiškai arba psichoanalitiškai orientuotose grupėse, darbas vyksta pokalbio arba laisvos diskusijos būdu, kurioje dalyvauja visi grupės nariai. Grupinėje terapijoje veikia taip vadinamas „grandinės efektas“ – kuomet vienas grupės narys tarsi pasigauna ir savaip pratęsia prieš tai kalbėjusio žmogaus mintį, tai atitiktų laisvų asociacijų principą individualioje terapijoje. Psichoterapeutas, priklausomai nuo jo taikomos darbo technikos gali išsakyti interpretacijas nukreiptas į atskirus grupės narius arba į visą grupę. Iš esmės vedantysis yra visuomet šalia grupės, jis nėra lygiavertis grupės narys, todėl į jį būna nukreipta daug sąmoningų ir pasąmoninių perkėlimo jausmų ir projekcijų. Terapeuto užduotis yra nepiktnaudžiauti savo galia, o psichoterapinės technikos pagalba nepaliaujamai siekti vis didesnės grupės narių įžvalgos ir išstumtų dalykų įsisąmoninimo. Tačiau grupėje, skirtingai nei individualioje terapijoje, be paciento ir jam padėti bandančio terapeuto ar kito grupės nario, visuomet egzistuoja ir trečiasis veiksnys – santykis su grupe, kaip su atskira visuma, atskiru viršasmenybiniu organizmu. Čia iš tiesų visuma nėra tik atskirų individualių grupės narių savybių suma, tačiau kažkas daugiau – lyg bendra grupės siela. Kartais grupės vedantysis labai aiškiai tai jaučia, kai grupė reaguoja į jį lyg mažas vaikas į mamą ar kitais pačiais įvairiausiais būdais. Juk formuojantis grupei ir jos aplinkai bei taisyklėms, drauge formuojasi ir bendra „mes“ ir „ne mes“ patirtis bei stiprėja pačios grupės sugebėjimas stebėti ir analizuoti save. Kitokio pobūdžio terapinėse grupėse gali būti naudojama ir psichodramos technika – kuomet vienas grupės narys dalijasi savo gyvenimo istorija, o kiti grupės nariai jam stebint suvaidina jo nupasakotą situaciją. Gali būti naudojam geštalto technika, arba taip vadinamos „karštosios kėdės“ stilius – kuomet vieno grupinės terapijos užsiėmimo metu vienas narys sėdi priešais terapeutą – taip vadinamojoje „karštoje kėdėje“, o terapeutas dirba su juo kaip su „figūra“, ir su visa grupe, kaip su „fonu“. Kad išryškėtų tam tikros figūros savybės, būtinas tam tikras fonas, taip atsiranda labai intensyvus ir autentiškas patyrimas ir išgyvenimas, atrandamos naujos senų problemų matymo perspektyvos. Užsienyje šiuo metu labai madinga taip vadinama „schemų terapija“ kuri gali vykti ir grupėse – tai kognityvinės elgesio psichoterapijos rūšis, kuri akcentuoja nusistovėjusių žmogaus elgesio, žinių ir mąstymo modelių stereotipų, veikiančių destruktyviai patį žmogų, analizę ir keitimą. Akcentuojama, jog žmogus visuomet yra dalis kokios nors sistemos ir kreipiamas dėmesys į visumos ir individo santykį. Schemų terapijoje laikoma, kad paciento elgesys nėra schemos dalis. Tai – atsakas į schemą. Dalyvaujant grupėje žymiai lengviau ir veikiančias schemas ir paties žmogaus indėlį į jo gyvenime nuolat pasikartojančią destrukciją.
Kokios erdvės skleidžiasi grupėje arba objektinių santykių laipsniai
žmonių grupė, net ne psichoterapiškai orientuota, o tiesiog susidedanti iš vienas kitą pažįstančių žmonių, tikrai yra universalus pagalbos šaltinis visiems jos nariams. Psichoterapijos pradininkai ir pripažinti mokslininkai: J. Rickman, M. Balint ir D.W. Winnicott, W. Bion bei jų mokinys C. Bollas savo darbuose svarstė ir plėtojo objektinių ryšių psichoterapijos teorijas ir siejo jas su grupinių procesų dinamika. Objektinių ryšių teorijos šviesoje galima suvokti, kad mąstydami apie žmogų kaip apie vienetą (1), turime galvoje autistišką, omnipotentišką psichikos būseną, kurioje daugiausia laiko praleidžia ką tik gimęs kūdikis. Galvodami apie skaičių 2, šia prasme visuomet turime galvoje porą, susietą artimais simbiotiniais ryšiais. Pirmiausia tai būna pora motina ir kūdikis, vėliau: brolis ir sesuo, vyras ir žmona, ir t.t. Psichoterapijoje 1+1=3. Taip yra todėl, kad jei susitinka du žmonės tai visuomet yra ir objektas, subjektas ir santykis tarp jų, tame tarpe ir seksualinis ryšys bei potencialus rezultatas – trečias asmuo, kūdikis. Vaikui bręstant, formuojasi ir jo vidiniai objektai, iš simbiotinės motinos ir kūdikio bei kūdikio ir tėvo poros gimsta naujos kokybės – žymiai brandesni ryšiai, atskira psichikos struktūra – motina, vaikas ir tėvas, tai ir turime omenyje mąstydami apie žmogų kaip apie trejetą (3). Trys apskritai yra magiškas skaičius, mes visuomet esme trise – aš, mano tėvas ir mama, jų atspindžiai mano sieloje, jų mintys, perimtos patirtys, vertybės, ir kai susitinka du žmonės, tai visuomet reiškia, jog iš tiesų bendrauja visi šeši. Tačiau ar trejetas, ar pora, kuri turi įvairių ryšių ir susilaukia kūdikio, ar jie jau tampa šeima? Ir ko reikia, tam, kad trejetas taptų ketvertu (4) ar bendruomene (5). Pridėdami po kiekvieną skaičių mes iš tiesų turime omenyje psichinės laisvės laipsnius. Lyg papildomus erdvės matavimus. Ta erdvė mums reikalinga kiekvieną kartą tam, kad joje galėtų tilpti pirmiausia galimybė mąstyti apie santykį su nauju psichikos objektu
Kaip grupė sutrikusių ir savaip kenčiančių žmonių gali padėti išspręsti mano problemas?
I. Yalom savo knygoje „Grupinė terapija“ įvade pateikia tokį pamokantį palyginimą: vienas dievobaimingas Rabinas labai bijojo mirties, jis meldėsi ir prašė, kad Dievas jam parodytų, kas jo laukia pomirtiniame pasaulyje. Dievas išklausė jo maldas ir atsiuntė Angelą, kuris miego metu nusivedė Rabiną į pomirtinį pasaulį. Pirmiausia jiedu atėjo į Pragarą. Žmogus pamatė nedidelį kambarį, kuriame ratu už stalo sėdėjo grupė žmonių. Visi jie buvo labai nelaimingi, atrodė išsekę, peralkę ir perkarę, tiesiogine to žodžio prasme mirė iš alkio ir troškulio. Ant stalo garavo puodas gardaus maisto ir buvo padėta tiek šaukštų kiek žmonių buvo kambaryje, tačiau visi jie turėjo labai ilgus kotus ir todėl nė vienas žmogus negalėjo įsidėti maisto iš puodo sau į burną, dėl to jie visi buvo pasmerkti amžinai alkti ir kankintis. Po to angelas nusivedė Rabiną į Dangų. Rabinas pamatė tokį patį kambarį, jo viduryje stovėjo toks pats stalas, ant stalo stovėjo toks pats puodas maisto ir gulėjo tokie patys ilgakočiai šaukštai, tačiau žmonės, sėdintys aplink stalą, atrodė sotūs, laimingi ir viskuo patenkinti. Rabinas labai nustebęs paklausė Angelo, kaip gi jiems pavyko pasisemti maisto tais šaukštais, kuriais esantys Pragare, nesugebėjo pasimaitinti. Angelas nusišypsojo ir paaiškino, kad tais šaukštais Danguje esantys žmonės tiesiog išmoko pamaitinti vieni kitus.
Kuomet pati tik pradėjau lankyti psichoterapinę grupę, sapnavau keistą sapną, tačiau manau, kad skaitytojams jo prasmė bus gana aiški. Sapnavau jog atvažiavau į benzino kolonėlę, įsipilti kuro. Tuo pačiu nusprendžiau ir užkąsti, nes žinojau, kad tos kolonėlės kitoje pusėje yra valgykla. Aš priėjau prie stalo, prie kurio sėdėjo žmonės ir valgė, drauge su jais papietavau ir tik baigdama valgyti staiga suvokiau, kad tai visai ne valgykla ar kavinė, kad aš pati nieko nesuprasdama valgiau pietus drauge su šeima, kuri kažką šventė. Susigėdusi puoliau atsiprašinėti ir siūlyti užsimokėti už pietus, tačiau aplink esantys žmonės tik ramino mane ir supratingai šypsodamiesi linkčiojo, atseit, viskas gerai, tu irgi esi laukiama tarp mūsų. Manau, jog panašiai kaip aš tuomet, gali jaustis daugelis žmonių, kurie apsisprendžia prisidėti prie vienos ar kitos psichoterapinės grupės. Užplūsta drovumo, gėdos, jaudulio išgyvenimai, troškimas būti priimtu ir pastebėtu, nežinios, pasikeitimų baimė, ir baimė, kad nepatiksi toks, koks esi. Kaip psichoterapeutė aš jaučiausi turtinga – maniau, jog turiu kuo užsimokėti už tai, ką gausiu grupėje, tačiau pasirodė, jog mano psichoterapinės žinios nėra tai, kas konvertuojama grupėje – sapne įvyksta vertybių perkainojimas ir tikrąja valiuta tampa artumo, intymumo, buvimo tos pačios šeimos dalimi jausmai.
Kokias problemas galima spręsti grupėje?
Paprastai manoma, jog grupėse galima spręsti panašias problemas kaip ir individualioje terapijoje. Psichoterapinės grupės tinka žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos, panikos atakų ar išgyvenantiems pastovų nerimą bei įtampą, o taip pat: nemigos, valgymo sutrikimų, nepaaiškinamų baimių, įkyrių minčių ar veiksmų, ištiktiems nuolatinio streso, sergantiems priklausomybėmis, patyrusiems netektis, traumas, smurtą ar prievartą ir dar daug kt. Grupės gerai gali padėti ir žmonėms, turintiems taip vadinamų „asmenybės“ arba „charakterio“ sutrikimų, kenčiantiems nuo tokių dalykų kaip: perdėto drovumo ir baimės kalbėti viešai, vienatvės, artimų santykių nebuvimo, nesugebėjimo turėti asmeninę nuomonę, nesavarankiškumo, pernelyg didelio impulsyvumo, perdėtų ambicijų ir pernelyg stiprios orientacijos į pasiekimus, perdėto poreikio nuolat konkuruoti su kitais ar dominuoti ir t.t. ir pan. Tačiau svarbiausias grupinės ir individualios terapijos skirtumas sprendžiant šiuos sunkumus yra tai, jog grupė yra ideali terpė spręsti kylančias žmonių tarpusavio bendravimo problemas. Grupėje žymiai greičiau ir aiškiau nei individualioje terapijoje ne tik atsiskleidžia įprasti ir liguisti, sustabarėję ir destruktyvūs žmogaus naudojami bendravimo modeliai ir stereotipai, bet ir galima mokytis naujų, sąmoningai pasirinktų santykių formavimo būdų.
Kokie yra grupinės terapijos tikslai?
Buvimo psichoterapinėje grupėje tikslus galima suskirstyti į trumpalaikius ir ilgalaikius.
Trumpalaikiai:
- emocinio palengvėjimo išgyvenimas,
- bendravimo įgūdžių lavinimas,
- nerimo sumažėjimas,
- mėgdžiojimas ir išmokimas,
- simptomų išnykimas,
- bendravimo intymumo ir emocionalumo didėjimas.
Ilgalaikiai:
- sugebėjimas savo išgyvenimus matyti tarpasmeninių santykių kontekste,
- savistabos įgūdžių sustiprėjimas,
- naujos identifikacijos, savivokos ir naujų tikslų gyvenime įgijimas.
Kokių praktinių įgūdžių galima įgyti lankant psichoterapinę grupę?
Sakoma, kad jei nori pamatyti savo veidą, reikia prieiti prie veidrodžio, o jei nori pamatyti savo sielą, reikia prieiti prie kito žmogaus… Paprastai pats sugebėjimas pasidalinti savo intymiais ir asmeniniais išgyvenimais ir jausmas, kad kitiems žmonėms gali būti būdingos panašios patirtys ne tik suteikia palengvėjimą bet gali ir išlaisvinti iš kankinančių simptomų vienatvės. Individualioje terapijoje ypač naudinga yra taip vadinama „atspindėjimo“ patirtis – pamatymas savęs ir savo problemų terapeuto akimis, tarsi galimybė pagauti savo sielos atspindį kito žmogaus sieloje, lyg kokiame veidrodyje. Tokia patirtis labai teigiamai veikia ir mūsų savivoką ir savęs vaizdą. Tik tokiu būdu yra įmanoma išsiugdyti sugebėjimą stebėti save ir matyti bei atskirti iškraipymus, kuriuos įneša intensyvūs jausmai, situacijos, vertybių sistemos, įsitikinimai ir daugelis kitų dalykų. Grupėje šis atspindėjimo ir savivokos faktorius yra kelis kartus sustiprinamas nes čia jau veikia nebe vienas veidrodis, bet visa veidrodžių sistema. Ir gauni ne plokščią savęs vaizdą – bet kažką panašaus į įvairiapusę dvasinę hologramą. Į grupę dar galima žiūrėti kaip į pirminės šeimos modelį, čia įmanoma geriau suvokti savo tarpasmenines patirtis ir įgyti naujo, koreguojančio ir gydančio patyrimo ir įžvalgų.
Grupėje atsiskleidžia ir patys universaliausi, egzistenciniai dalykai: kokia mūsų žmogiškojo gyvenimo prasmė, ar yra prasmė kentėti, kas mūsų laukia kelio pabaigoje, ką paliksime kai išeisime ir t.t. Tik kiti žmonės gali suteikti mums neįkainojamą bendrumo jausmą, juk atvirai šnekant, nelabai daugiau kas ir saugo mus nuo egzistencinės vienatvės šalčio ir mirties baimės. Grupė suteikia viltį – juk jei kažkam jau pavyko susitvarkyti su panašiais sunkumais, tai kodėl gi negalėtų pavykti ir man. Susitelkusi ir darbinga grupės atmosfera pasižymi ir dar viena puikia savybe – pirmiausia tiek sąmoningame tiek ir nesąmoningame lygmenyje grupė veikia kaip konteineris – arba talpykla visų jos narių jausmų, minčių, fantazijų, projekcijų ir vaizdinių – kad ir kiek sunkūs, kankinantys ar liguisti pačiam juos į grupę atnešančiam žmogui jie bebūtų. Būtent ši patirtis – kad grupė gali atlaikyti ir priimti visus mano jausmus, troškimus ir baimes leidžia ir man laisviau priimti ir mylėti save tokį, koks iš tiesų esu. Antra vertus tokia grupė nuo individualios terapijos dar skiriasi ir tuo, jog grupė visuomet yra ir scena – saugi žaidimų ir vaidinimų erdvė, dvasios „pratybų aikštelė“. Kartais tikrų pasikeitimų tenka laukti labai ilgai ir kantriai, kol į sceną išdrįsta įžengti ir pagaliau prabilti seniai išmoktą monologą sunkiai sutrikęs ar įskaudintas vaikas, tačiau paprastai tokia drąsa pačiame žmoguje atveria ir išlaisvina nepaprastai daug sielos energijos ir kūrybiškumo. Būnant tarp žmonių daug duoda kitų elgesio kopijavimas: autentiškos tapatybės formavimasis prasideda nuo mėgdžiojimo ir pakartojimo kurstomo troškimo būti tuo, kuo tu dar nesi. Šalia šių ir dar daugelio kitų dalykų mano galva svarbiausia yra tai, jog pasąmoniniame lygmenyje grupė veikia lyg mūsų žmogiško egzistavimo terpė ir matrica. Čia verbaliniame ir neverbaliniame lygmenyje mes keičiamės vieni su kitais labai asmenine ir informacija. Tai aplinka kurioje lyg gyvybės šaltinyje gali tarpti, augti ir skleistis mūsų žmogiškumas leisdamas švelnius ūglius kitų žmonių sielų link, susiliedamas ir susipindamas su jų patirtimis, tam, kad galėtume perkainoti ir iš naujo įprasminti savo pačių gyvenimo istorijas.
